Populiaraus vokiečių rašytojo L. Feuchtwangerio (1884–1958) romano tema – prancūzų švietėjo Žano Žako Ruso (J. J. Rousseau) filosofijos ir revoliucijos teorijos santykis su gyvenimo praktika. Autorius, remdamasis Ruso biografijos faktais, romane atkuria išorinį ir vidinį Ruso paveikslą, vaizduodamas, kaip jis, iškankintas persekiojimų, išvargęs, paliegęs ieško ramybės savo gerbėjo dvare. Iki tol Ruso stengėsi savo raštais pakeisti pasaulį, tačiau visos jo pastangos nueina niekais. Nors žmonės ir žavėjosi Ruso idėjomis, bet nieko nedarė, kad jas įgyvendintų. Todėl pabėgęs nuo žmonių ir gyvenimo, Ruso pamažu atgauna pusiausvyrą ir prieina išvadą, kad jo paskirtis – ne pakeisti pasaulį, o tik jį paaiškinti.
Monografijoje apie žymiausią lietuvių filosofą Antaną Maceiną (1908–1987) autorė, remdamasi gausia privačia filosofo šeimos archyvine medžiaga, taip pat pažinojusių bendraamžių draugų prisiminimais ir laiškais, nuosekliai ir išsamiai pasakoja apie vingiuotą ir dramatišką A. Maceinos gyvenimo kelią, jo dvasinius ieškojimus prieškario metais, išgyvenimus karo ir pokario laikotarpiais emigracijoje. Autorė gilinasi į prigimtines filosofo savybes, to meto socialines ir politines aplinkybes, lėmusias jo asmenybės ir kūrybinio potencialo formavimąsi.
Antroje monografijos dalyje pateikiama savita ir įtaigi A. Maceinos filosofinės kūrybos apžvalga ir interpretacija, grindžiama egzistenciniu žmogaus būties supratimu, jo laisva valia ir filosofiniu tikėjimu Dievu. Taip pat aptariama ir A. Maceinos poetinė kūryba.
Knygoje didžiojo rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio duktė, remdamasi savo prisiminimais, artimųjų ir rašytojo draugų liudijimais, apžvelgia visą savo tėvo gyvenimą. Daugelį Dostojevskio asmenybės ir kūrybos bruožų ji grindžia jo lietuviškos kilmės versija, kuri knygoje išsamiai aptariama. Autorė pateikia daug įdomių, nežinomų Dostojevskio gyvenimo ir kūrybos detalių. Nors šiuolaikiniai tyrinėtojai kai kuriuos jos teiginius ir vertinimus laiko subjektyviais ir tendencingais, knyga yra įdomi ir intriguojanti.