Knygoje autorius originaliai interpretuoja austrų poeto Rilkės poeziją ir prancūzų tapytojo Sezano kūrybą, išskirdamas jo paveikslą „Didžioji pušis“. Autoriaus interpretacijų išeities pozicija – teiginys, jog meno kūrinio būtis yra daiktiška. Argumentuodamas šią tezę, autorius leidžiasi į labai įdomius filosofinius apmąstymus apie žmogaus ir daikto, žmogaus ir gamtos santykius, apie bedaikčio grynojo santykio stichiją, apie teorinę žiūrą, įgalinančią įspėti daikto grožio paslaptį.