Tai vienas reikšmingiausių ir stambiausių Jungo veikalų, kuriame išdėstyta savita psichoanalitinė žmogaus tipologijos teorija, paremta jo kaip psichoanalitiko darbo praktika, kai kurių charakteringų mokslo ir meno kūrėjų asmenybių ir jų kūrybos analize. Tuo tikslu autorius gilinasi į antikos ir viduramžių filosofiją ir religiją, vėlesnių laikų rašytojų (Dante’s, Goethe’s, Schillerio, Spitellerio ir kt.) kūrybą ir mokslininkų biografijas, senovės indų ir kinų religinę filosofiją. Apibendrindamas savo tyrinėjimus Jungas skiria du pagrindinius asmenybės tipus, introvertą ir ekstravertą, kurių kiekvieną dar suskirsto į mąstantįjį, jausminį, pojūtinį ir intuityvųjį tipus.
Knygos pabaigoje pateiktas labai vertingas didelis skyrius, kuriame Jungas paaiškina svarbiausias psichoanalitinėje literatūroje vartojamas sąvokas, kaip jis pats jas supranta.