Knygoje „Valdovų meilės pėdsakais. Lietuva-Lenkija” populiariai pasakojama apie Lietuvos ir Lenkijos praeities valdovų, kunigaikščių, jų vaikų ir vaikaičių intymųjį gyvenimą, vedybinius ryšius, dažniausiai grindžiamus paveldimais dinastiniais ryšiais, o ne meile.
Pratarmė
Ši knyga – jau ketvirtoji mano kūrybinėje biografijoje. Labiausiai man patinka pirmoji – „Vilnius jų gyvenime, Lietuva jų kūryboje”, joje kalbama apie trylikos rašytojų, dailininkų ir muzikų gyvenimo Vilniaus laikotarpį.
Niekada nebuvau prietaringa. Nebijau juodų kačių, nebaugina ir skaičius trylika. Autorės džiaugsmui šis skaičius pasirodė esąs netgi laimingas, nes ta pirmoji knyga turėjo pasisekimą – išėjo jos keturios laidos.
Kaip bus su šiąja – kas žino… Rašiau skaitytojams, o ne knygų lentynai. Prisipažinsiu, šios knygos temą brandinau ilgai, nes keletą metų kaupiau medžiagą, faktus.
Mane visada domino asmeninis valdovų, karalienių ir karalių gyvenimas, jų santykiai, pagrįsti ne politiniais ar dinastiniais išskaičiavimais, o jausmais. Knygoje daugiausia kalbu apie jogailaičių meilės istorijas. Ar buvo jie laimingi, ar galėjo elgtis pagal širdies balsą? Kokia vieno ar kito jų žingsnio kaina?
Imtis šios temos, atsigręžti į mūsų krašto praeitį skatino ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, Lietuvos valdovų rūmų atstatymas. Nepretenduoju į istorinių faktų vertinimą – tai istorikų reikalas. Kad skaitytojui neįgrisčiau vien sausais faktais, pasakojimą pagyvinau grožinių kūrinių ištraukomis. Tai liudija, kad mano pasirinkta tema įdomi nuo seno, kad ji nagrinėjama ne tik mokslo darbuose, bet ir rašytojų vaizduojama apysakose bei romanuose.
Ar mano pasirinkimas buvo tinkamas, tegu sprendžia skaitytojai.
Autorė