Du traktatai apie analitinę psichologiją

Carl Gustav Jung

12.50

Leidimo metai     2012
Vertė                     iš vokiečių k. vertė
.                               Kęstutis Choromanskis

Įrišimas                kietas
Psl. skaičius        308
Matmenys           12,5×20 cm
ISBN                      978-9986-09-435-7

Tai vieno žymiausių psichoanalizės klasikų Carlo Gustavo Jungo (1875–1961) knyga, kurioje spausdinami du traktatai: „Apie pasąmonės psichologiją“ ir „Santykiai tarp ir pasąmonės“. Juose koncentruotai ir palyginti populiariai paaiškinta psichoanalizės ir jos tyrimo objekto – pasąmonės – esmė, taip pat autentiškai atspindėtas savitas Jungo požiūris, kuris kai kuriais psichoanalizės klausimais gerokai skiriasi nuo kitų psichoanalitikų, pavyzdžiui, Sigmundo Freudo, požiūrio.

Kaip žinoma, psichoanalizės teorijoje žmogaus psichiką įprasta suvokti kaip daugiasluoksnį, daugiafunkcinį mechanizmą, kurį sudaro trys dalys: sąmonė (tai įsisąmoninti pojūčiai, jausmai, išgyvenimai), priešsąmonė (tai išgyventa patirtis, kuri tuo metu nesuvokiama, bet tam tikrais atvejais gali iškilti sąmonėje ir būti įsisąmoninta) ir pasąmonė, kurios įvairiapusei analizei ir skirti minėtieji du Jungo traktatai.

Jungas pasąmonę skirsto į individualią, arba asmeninę, ir kolektyvinę. Asmeninės pasąmonės turinį sudaro sąmonės į pasąmonę „išstumti“ tokie psichiniai reiškiniai, kurie žmogui nemalonūs arba kurie dėl moralinės aplinkos poveikio labai nepatogūs ir nepriimtini, – tai primityvūs jusliniai instinktai, liguistos nuotaikos bei idėjos, įvairios fobijos, pradingę arba tyčia užmiršti skausmingi atsiminimai bei vaizdiniai, įvairūs jusliniai suvokiniai, kurie nepakankamai subrendę ir per silpni, kad pasiektų sąmonę. O tas vadinamasis „išstūmimas“ – tai tam tikras gynybinis psichikos procesas, kuris veikia žmoguje visą gyvenimą. Nepakankamas išstūmimas gali sukelti neurozės simptomus. Asmeninė pasąmonė – tai tarsi išorinis ar paviršinis pasąmonės sluoksnis, kurio turinys galėjo būti įsisąmonintas, bet auklėjimo ar dėl kokių nors etinių sumetimų buvo nuslopintas. Tačiau susiklosčius atitinkamoms gyvenimo aplinkybėms psichoanalizės metodais tuos išstumtus turinius galima saugiai sugrąžinti į sąmonę nesukeliant neurozės ir taip, Jungo žodžiais tariant, „praplėsti“, t. y. praturtinti, savo asmenybę. Knygoje nemaža vietos skiriama konkretiems analizės pavyzdžiams.

Kur kas sudėtingiau pažinti antrąjį, gelminį, pasąmonės sluoksnį, kurį Jungas įvardijo kaip kolektyvinę pasąmonę. Kai kurie Jungo kūrybos tyrinėtojai kolektyvinės pasąmonės idėją laikė revoliucingiausia XX a. idėja. Jos turinį sudaro seniausi ir universaliausi pirmykščiai mitologinio pobūdžio žmonijos vaizdiniai, kurie yra paveldimi, perduodami iš kartos į kartą, pasižymi savarankiška veikla. Tai žmonijos praeities nesuvokti pėdsakai mūsų atmintyje, juose sukoncentruotas mūsų protėvių protas, mąstysena ir jausena. Ir visa tai veikia mus mums patiems to nesuvokiant.

Apibendrintus pirmykščius mitologinius vaizdinius, glūdinčius kolektyvinėje pasąmonėje, Jungas vadina archetipais, arba dominantėmis. Jie yra bendri visiems žemės žmonėms nepriklausomai nuo rasės ir tautybės.

Apie kolektyvinės pasąmonės archetipinius vaizdinius dažniausiai mums praneša sapnai, kurie mūsų sąmonei perduoda nesuvoktas reakcijas, spontaniškus impulsus ir taip atlieka sąmonės kompensacijos funkciją. Sapnų analizė leidžia mums pažvelgti į pasąmonės gelmes. Knygoje nemaža sapnų analizės pavyzdžių.

Pasąmonėje glūdinčius vaizdinius pažadina į pasąmonę atitekanti psichinė energija, kurią Freudas vadino libido ir tapatino tik su lytiniu potraukiu. Jungas libido sąvoką traktavo plačiai, kaip psichinę energiją apskritai, ir toks požiūris Jungui kainavo draugystę su Freudu. Jungo erotikos sampratai skirtas atskiras skyrius, kuriame išsakoma tokia paradoksali mintis: „Erotika – miglotas dalykas ir visada tokia išliks… Ji, viena vertus, priklauso pirmykštei gyvuliškai žmogaus prigimčiai, kuri egzistuos tol, kol žmogus turės gyvūno kūną. Kita vertus, erotika giminiška aukščiausioms dvasios formoms. Taigi ji tarpsta tik instinkto ir dvasios darnoje. Vieno kurio nors šių aspektų trūkumas padaro didžiulę žalą ar bent jau veda į nesubalansuotą vienpusiškumą, kuris lengvai gali tapti patologišku. Per daug gyvuliškumo sudarko kultūringą žmogų, per daug kultūros paverčia žmogų sergančiu gyvuliu“ (p. 41–42). Kodėl taip gali nutikti, paaiškėja išsamiau susipažinus su šia nauja Jungo knyga.

Baigdamas savo traktatą apie pasąmonę, Jungas įspėja skaitytoją: nemanykite, „kad pasąmonė yra visai nepavojingas dalykas, su kuriuo galima žaisti“ (p. 147). Analizuodamas sapnus niekada nežinai, kokias jėgas pažadinsi, kurios ims atakuoti mūsų sąmonę. „Tai tarsi artezinio šulinio kasimas rizikuojant kliudyti ugnikalnį“, – sako Jungas (p. 147).

Skaitant Jungo kūrybą susidaro prieštaringas įspūdis: atrodo, kad autorius balansuoja tarp mokslinės teorijos ir mistikos, norisi ir tikėti, ir kartu netikėti, o kartais tiesiog nukrečia šiurpas pagalvojus, kokios nesuvokiamos paslaptys, kokios jėgos glūdi mūsų psichikos gelmių tamsoje; juk tai ne juokas – visa nesuvokta tūkstantmetė žmonijos patirtis kiekviename atskirame individe! Ir nežinai, nei kada, nei kaip, kokiais pavidalais ji gali pasireikšti. Sužadinta nesąmoninga pasąmonės stichija galingesnė už mūsų sąmoningą sąmonę, ir reikia tik džiaugtis, kad ji savo galią parodo labai retai arba visai neparodo.

Tokios yra pagrindinės žmogaus psichikos problemos, kurias Jungas savo traktatuose analizuoja labai subtiliai ir įtaigiai.

Produkto kodas: MR-003 Kategorija:
Updating…
  • Krepšelyje nėra produktų.