Iš mirties slėnio į Siono kalną

Icchako Arado likimas įkūnija XX amžiaus žydų tautos istoriją: persekiojimus, žudynes, didvyriškumą, atgimimą, atminties įamžinimą. Icchakas Aradas (Rudnicki) gimė 1926 m. Švenčionyse. Vaikystėje su tėvais persikėlė į Varšuvą, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis su seserimi pabėgo iš okupuotos Lenkijos ir grįžo į Lietuvą. Naciams okupavus Lietuvą, paauglys Aradas buvo įkalintas Švenčionių gete, kur buvo nužudyta didelė jo šeima, o jis pats ryžosi pabėgti į miškus. Po kelių mėnesių klajonių po Baltarusijos miestelius ir girias jam pavyko prisijungti prie partizanų.
1945 m. Aradas pasiekė Izraelį, kur kovojo keturiuose karuose, o vėliau buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės švietimo pareigūnu. 25-erius tarnybos Izraelio gynybos kariuomenėje metus jis baigė būdamas brigados generolu ir 1972 m. buvo paskirtas Yad Vashem muziejaus vadovu. Per 20 jo vadovavimo metų ši įstaiga tapo svarbiausiu Holokausto tyrimų ir atminimo centru pasaulyje. Tapęs pripažintu istoriku, Icchakas Aradas įgijo filosofijos daktaro laipsnį Tel Avivo universitete, dėstė žydų istoriją,  jo moksliniai Holokausto istorijos tyrimai ir knygos išverstos į įvairias kalbas.
2005 m. dr. Icchakas Aradas kartu su kitais žymiais istorikais ir visuomenės veikėjais buvo pakviestas dalyvauti Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti darbe. 2007 m., protestuodamas prieš Lietuvos prokuratūros jam ir kitiems Holokaustą išgyvenusiems buvusiems partizanams iškeltą bylą, dr. Aradas pasitraukė iš komisijos. Po kelių mėnesių byla buvo nutraukta.

Iš visų vietų, kur man teko gyventi, tik Lietuvos miestelis Švenčionys yra vienintelis, prie kurio prisirišusi mano siela, tik jis gyvena mano atmintyje ir širdyje, kartais pasiilgstu jo.
Icchakas Aradas